“Trejų devynerių” prigimties paslaptys nusidriekia amžių glūdumon. Lietuviai iš pradžių gerdavo kanapes, bet jos būdavo tirštos ir strigdavo gerklėje, ir jiems teišeidavo tokia košelė, nuo kurios tiesa norėdavosi blūdyti ir kalbėti su dievais, bet bekalbant jiems krisdavo dantys, ir jie svyruodavo ir neatsimindavo ką ten prikalbėję.

Tada susirinko visi išmintingi raganiai, žolininkės ir žolininkai ir sukvietė konsiliumą, kaip pataisyti šį reikalą. Ilgai kalbėję ir aiškinęsi, jie išrinko pačias geriausias ir gražiausias ir naudingiausias žoleles, sumetė jas į puodą ir iškilmingai virė tris dienas tris naktis, kol gavo stebuklingą eliksyrą. Kai to eliksyro paragavo, seniams išdygo dantys ir ne tik, o senės ėmė linksmos šokti ir bučiuotis, ir tada jie suprato, jog atrado Trejas Devynerias. Tada davė jų paragauti Gediminui, o tasai paragavęs ėmė ir įkūrė Vilnių.

Kaip žinia, lietuvių kunigaikščiai buvo išsilavinę ir mandagūs, tad labai klausydavo žynių ir žolininkų ir taipogi gerdavo “Trejas Devynerias”. Nuo šio gėrimo jiems labai prasiplėtė akiratis ir jie užkariavo dvidešimt septynis kartus daugiau žemių, nei pačios Lietuvos teritorija.

Žygimantas Augustas su Barbora Radvilaite irgi susitikę gerdavo “Trejas Devynerias”, ir abu pasidarė gražūs ir inteligentiški; piktoji Bona Sforza norėjo išvogti šio eliksyro paslaptis ir kaulijo iš Barboros recepto, kad išvežtų italų magams ir burtininkams, bet Barbora, suprantama nedavė recepto, nes tai buvo valstybinė paslaptis. Todėl ir buvo žiauriai nunuodyta. Augustas labai gedėjo Barboros, ir tik “Trejos Devynerios” praskaidrindavo jo neviltį.

Po Barboros Radvilaitės mirties praėjo daugiau nei 550 metų. Daug vandens nutekėjo, daug visko įvyko, bet „Trejos devynerios“ ir šiandien lygiai taip pat Stumbro verdamos iš tokių pačių žolelių. Tiesa, dabar jau ir butelis stiklinis, o ne ąsotėlis molinis, ir etiketė atsirado, vietoje senovinių trijų virvučių su devyneriais mazgeliais.